žibintis

1 žibiñtis sm. (2) K.Būg(Ds, Rk), NdŽ, KŽ; L, N(Rg) 1. Rtr, EncVI786, Krs, Dgl žr. žibinčius 1: Balanas, būlo, inkemša žibiñtin DrskŽ. Tai tu nežinai žibiñčio? O kur balanas žibinom – pagalys su geležiuke Krok. Žibiñtin insikiši balaną ir tep degini Žln. Seniau žibalo nebuvo, – žibiñtis stovėj[o]: balaną inkišam ir žibinam LKT366(Smn). Kap žibiñtis yra, pakaria ar pastato, žibina balaną Dbč. Kãrinis ir stovintis žibiñtis J.Jabl(Vlk). Žibintis seniau buvo, pasakoj[o] mama, tai tokias diedukas išsižiojęs balanom inkišt Pns. Sėdi bernaitis pas žibiñtį ir nukrėsdinėja anglius Dg. Statyk žibiñtį vidurin pirkios, tai visiem bus šviesu Š(Vrn). Atnešk prie stalo žibiñtį ir užžiebk balaną Dkš. Verpiau, tai kap stukterėj[o] vaikas tą žibiñtį, tai kap dav[ė], kap dūrė balana kuodelin, tai kap užsikūrė mano tos pakulos Srj. Įžibinęs ugnį, skalą įkišo žibintin V.Krėv. Pirtij žibiñtis – družkų kryželis (d.) Rdš. ^ Ko stovi kai žibiñtis, eik darban Srj. Vaikutis išsišiepęs ir išsišiepęs kai žibiñtis Rod. Pajuodęs kap žibiñtis Nmn. Tai menkas, tik kap žibiñtis Sn. Jau tu apsigramdęs (sudžiūvęs) kai žibiñtis Krok. 2. [K(Rg)], Rtr žr. žibinčius 3. 3. Rtr, KŽ žr. žibinčius 5.